Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetas (1964-04-28 – 1976-05-26);
Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugija „Tėviškė“ (1976-05-26 – 1991 m.).
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui įvairiose Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos valstybėse dėl skirtingų priežasčių atsidūrė daug TSRS bei okupuotų Baltijos valstybių gyventojų. Sovietų valdžia įvairiais būdais, dažnai net prievartiniais, stengėsi šiuos žmones sugrąžinti į TSRS.
1955 m. balandžio mėn. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), Berlyne, buvo įkurtas Grįžimo į tėvynę komitetas, 1959 m. pervadintas į Komitetą už grįžimą į tėvynę ir kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje vystymą. 1955 m. liepos mėn. prie Komiteto buvo įkurta Lietuvos iniciatyvinė grupė, kurios uždavinys buvo palaikyti ryšius su lietuviais emigrantais. Grupės veikla buvo nutraukta 1962 m., nes nuspręsta analogišką organizaciją kurti Lietuvoje.
1963 m. buvo sukurtas organizacinis komitetas, turėjęs įkurti Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetą (toliau – Komitetas). 1964 m. balandžio 28 d. įvyko pirmasis plenumas, kuriame buvo įkurtas Komitetas, priimti Komiteto įstatai, išrinkta vadovybė. Įstatai nustatė, kad Komitetas yra visuomeninė organizacija, kurios tikslas kultūriniai ryšiai su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Komitetas perėmė Berlyne veikusios grupės funkcijas, taip pat ir jos leistą laikraštį „Tėvynės balsas” (nuo 1967 m. – „Gimtasis kraštas“).
Komiteto aukščiausias valdymo organas buvo Komiteto plenumas, šaukiamas kartą į šešis mėnesius. Komitetui vadovavo Komiteto Prezidiumas ir komiteto pirmininkas. Komiteto nariais buvo visuomeninės organizacijos ir įstaigos, suinteresuotos užmegzti ir plėsti kultūrinius ryšius su tautiečiais užsienyje. Komiteto pirmininku nuo 1964 m. iki 1976 m. buvo Vladas Karvelis.
Iki 1966 m. Komitetas savarankiško skyriaus teisėmis įėjo į Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos sudėtį. Nuo 1966 m. Komitetas tapo savarankišku juridiniu asmeniu turinčiu sąskaitą banke. Sąjunginėse TSRS respublikose (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Uzbekijoje) įkurtų kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetų ir draugijų veiklai vadovavo 1963 m. gegužės mėn. įkurtas Tarybinis kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetas, kurio būstinė buvo Maskvoje. 1975 m. Tarybinis kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetas reorganizuotas į Tarybinę kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugiją „Rodina“.
Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1976 m. gegužės 26 d. potvarkiu Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje komitetas reorganizuotas į Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugiją „Tėviškė“ (toliau – Draugija). Į Draugijos sudėtį įėjo įvairios visuomeninės organizacijos ir įstaigos, kūrybinės sąjungos ir susivienijimai. Draugija kas penkerius metus rinko Tarybą ir Tarybos Prezidiumą. Draugijos pirmininku 1976–1986 m. buvo Pranas Petronis, 1986–1991 m. – Vytautas Sakalauskas.
Draugija „Tėviškė“ veikė iki 1991 m.
Lietuvos kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje draugijos „Tėviškė“ viešai deklaruojami tikslai buvo plėsti ir stiprinti Lietuvos emigrantų ir išeivių iš Lietuvos kultūrinius ryšius su Tėvyne, palaikyti ryšius su „progresyviomis ir pažangiomis“ lietuvių emigrantų organizacijomis bei asmenimis, užsienyje skleisti propagandą apie TSRS ir „socializmo laimėjimus“ Lietuvos TSR.
Įgyvendinant tikslą, Draugija leido ir užsienyje platino žurnalus, laikraščius, knygas, brošiūras, rengė radijo laidas, mezgė ir plėtė ryšius su „progresyviais“ lietuviais, lietuvių emigrantų „progresyviomis“ organizacijomis, klubais, bibliotekomis, laikraščiais ir žurnalais, taip pat pavieniais asmenimis. Pagal galimybę padėjo „progresyvioms“ emigrantų organizacijoms ir pavieniams asmenims jų „patriotinėje“ veikloje. Kvietė į Lietuvą delegacijas, atstovaujančias „progresyvioms“ emigrantų organizacijoms bei pavienius asmenis, organizavo jiems turistines keliones į Lietuvą.
Vienas iš svarbiausių Draugijos uždavinių buvo užsienyje skleisti palankią nuomonę apie „socializmo laimėjimus“ Lietuvoje ir TSRS vykdomą politiką pačių išeivių lūpomis. Formuojant teigiamą lietuvių išeivijos požiūrį į Lietuvą, užsienio lietuviams skirtame savaitraštyje „Gimtasis kraštas“, buvo publikuojami sovietų valdžią liaupsinantys straipsniai. Draugija išeiviams nemokamai prenumeruodavo ir į užsienį siusdavo Lietuvoje leidžiamus laikraščius ir žurnalus, siuntė sovietų valdžios aprobuotas grožinės literatūros knygas, mokslinę bei politinę literatūrą, straipsnius ir informaciją „pažangiajai“ emigrantų spaudai, rengė radijo laidas, dailės kūrinių parodas, demonstravo kino filmus.
Draugijos darbuotojai bendravo, palaikė ir rėmė kairiųjų pažiūrų išeivius ir jų organizacijas, spaudą, siekė suartėti su kitomis išeivijos organizacijomis, skleisti sovietinę propagandą, riboti objektyvios informacijos apie padėtį okupuotoje Lietuvoje plitimą, kontroliuoti Lietuvos gyventojų bendravimą su tautiečiais užsienyje. Viena iš propagandinės veiklos sričių buvo susirašinėjimas su užsienio lietuviais, asmeninių kontaktų užmezgimas. Draugija ir jos leidžiamo laikraščio „Gimtasis kraštas“ redakcija palaikė ryšius su lietuvių kilmės tautiečiais, aktyviai susirašinėdavo su maždaug 22 šalyse gyvenančiais lietuvių kilmės asmenimis, iš kurių per metus gaudavo apie 1000 laiškų. Laiškuose buvo rašoma ne tik apie aktualius įvairiose šalyse vykstančius įvykius, kairiųjų pažiūrų asmenų ir organizacijų veiklą ir jos ribojimus, dėkojama už gaunamą įvairią literatūrą, sveikinama su įvairiomis šventėmis ir kt., bet dalinamasi ir asmenine informacija apie darbą, ligas, giminaičius, bendrus pažįstamus, pasakojami šeiminiai nutikimai. Iš susirašinėjimo galima spręsti, kad buvo palaikomi gana glaudūs ryšiai.
Lietuvos TSR valstybės saugumo komitetas (KGB) Draugija naudojosi kaip priedangos organizacija siunčiant į užsienį priedangoje dirbusius KGB operatyvinius darbuotojus ir agentus, taip pat stebint į Lietuvą atvykusius užsieniečius. Išeivių Draugijai atsiųsta užsienyje leidžiama lietuvių spauda buvo vienas iš pagrindinių KGB informacijos šaltinių apie lietuvių emigrantų organizacijas ir jų veiklą ar atskirus asmenis. Ypač didelio KGB dėmesio sulaukdavo emigrantai, atvirai kėlę neteisėto Lietuvos prijungimo prie TSRS klausimą tarptautiniu lygmeniu, platinę informaciją apie sovietų okupuotoje Lietuvoje vykdomas represijas. Užsienyje veikusios lietuvių emigrantų organizacijos, KGB buvo nuolat stebimos, prieš jas buvo aktyviai veikiama nuo pat jų susikūrimo dienos siekiant bet kokiais būdais sužlugdyti lietuvių išeiviją.
Draugija ir KGB sėkmingai bendradarbiavo organizuojant užsienio lietuvių keliones į Lietuvą ir Lietuvos gyventojų – į užsienio šalis. Turizmas buvo viena iš kultūrinio bendradarbiavimo funkcijų, sovietų valdžios sėkmingai naudojama demonstruojant užsienio svečiams „socializmo laimėjimus“ Lietuvoje. Draugijai buvo pavesta organizuoti užsienio lietuvių keliones į Lietuvą, kur jiems buvo parengiami specialūs maršrutai į Lietuvos miestus, įvairius istorinius ir kultūrinius objektus, organizuojami susitikimai su Lietuvos kultūros, meno, visuomenės atstovais, buvo užsakomi viešbučiai ir organizuojamas maitinimas. Tuo sėkmingai naudojosi KGB, organizuojant į Lietuvą atvykusių užsienio lietuvių sekimą, nes daugumą jų vertino kaip galimus užsienio šalių žvalgybų agentus arba bent jau siekiančius rinkti informaciją apie sovietinį režimą Lietuvoje, gyventojų patiriamą saugumo persekiojimą dėl antisovietinės veiklos. Siekiant užkirsti kelią „priešiškai“ emigrantų veiklai, buvo numatyti atvykstančiųjų kontrolės mechanizmai: paskirtos konkrečios užsienio piliečių apsistojimo vietos Lietuvoje, numatytos lankytinos vietos be galimybės laisvai keliauti po Lietuvą, sekami tiek patys atvykusieji, tiek jų giminaičiai ir pažįstami, slapta klausomasi pokalbių telefonu, dažnai slaptai apžiūrimi daiktai palikti viešbučio kambaryje.